1923 m. kanauninkas Juozapas Kukta, 1922–1926 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio pavedimu valdęs Lietuvoje likusią Vilniaus vyskupijos dalį, įkūrė Saldutiškio parapiją. 1924 m. į Saldutiškį dirbti paskirtas iš Rusijos grįžęs klebonas Stanislovas Švėgžda. Bažnyčia įrengiama buvusiame dvaro ūkiniame pastate 1925 - 1928 m. ant jo akmenų mūro sienų surenčiama medinė bažnyčios dalis. Parapijos steigimu ir bažnyčios statyba rūpinasi ūkininkai Pelėda, V. Nasevičius, V. Stundžia, mokytojas J. Janonis.

Žemės reformos komisija mūrinius Saldutiškio dvaro rūmus perdavė parapijai, juose įsikūrė klebonija. Bažnyčia pastatyta ant buvusio dvaro svirno pamatų, ant jų surentus medinę dalį su bokštais 1925–1928 m. 1938 m. vyskupas Juozapas Kukta Saldutiškio parapiją perdavė vienuoliams saleziečiams. Parapijos administratoriumi buvo paskirtas kunigas Juozapas Gustas (1906–1958), po Antrojo pasaulinio karo bolševikų suimtas, mirė Krasnojarsko srityje. Jam trumpą laiką talkininkavo kunigas J. Žemaitis (1938-1940 m. buvo vikaras). Vėliau darbavosi salezietis kunigas Juozas Frainas, bolševikų okupacijos buvo suimtas už antitarybinę veiklą ir 1949 m. ištremtas į Sibirą.

Saldutiškyje klebonavo Bronius Klimas, o 1974 - 1984 m. klebonas ir dekanas - kunigas Juozapas Masalskis (1923–1985, čia jis ir mirė, palaidotas Saldutiškio bažnyčios šventoriuje. Daugelį metų vikariavo kunigas Antanas Maciulevičius. 1922 m. iš Rusijos į Paisetę grįžęs dvasininkas Saldutiškio dvarininkų Jaloveckių dvaro salėje įrengė koplyčią ir pradėjo laikyti pamaldas. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1905 m.  rugsėjo 29 d., nuo 1922 m. ilgametis Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras. Buvo labai malonaus būdo, pareigingas dvasininkas, paslaugus. Pirmaisiais bolševikų okupacijos metais A. Maciulevičiaus ūkis Paisetės kaime nusavinamas ir išdalinamas naujakuriams. Vokiečių okupacijos metais kunigas globojo žydus. Buvo antibolševikinių pažiūrų, kurių neslėpė, tačiau pokario metais nebuvo ištremtas, nes kaip eilinis kolūkietis dirbo kolūkyje ir jam vieninteliam iš Lietuvos kunigų buvo mokama pensija.  Lietuvos Atgimimo laikotarpiu dar trumpą laiką 1986-1987 m. klebonavo salezietis kunigas Zenonas Navickas.

Bažnyčios apatinė dalis akmenų mūro, viršutinė – medinė, stačiakampio plano. Šonuose, prie apsidės yra 2 žemos zakristijos. Bažnyčia turi 2 masyvius pagrindinio fasado bokštus, vienanavė, joje įrengti 3 altoriai. Šventoriaus tvora medinė. Jo šiaurės rytų kampe stovi sandėliukas, rytuose – kryžius. Didžiajame altoriuje pavaizduotas Jėzaus Kristaus Atsimainymas (kasmet bažnyčioje minimi Atsimainymo atlaidai). Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje yra istoriniai medinių vamzdžių vargonai, pagaminti XIX a. pradžioje ir 1928 metais atvežti iš Kuktiškių koplytėlės. Tai 1 manualo, 6 registrų instrumentas. Visi išlikę vargonų vamzdžiai mediniai, oro paskirstymo dėžė sklendinė, traktūra mechaninė (daugiau informacijos apie Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonus >>>).

Saldutiškio bažnyčia tapo dekanato centru, kuriam 1940 m. priskirtos Kirdeikių, Kuktiškių, Labanoro, Saldutiškio, Suginčių parapijos. 2000 metų proga klebono Jurgio Kazlausko rūpesčiu šventoriuje pastatytas rožinis š 50 akmenų, sujungtų kalvio darbo metalo elementais,  ant kiekvieno akmens iškalti Saldutiškio miestelio gatvių, aplinkinių kaimų pavadinimai.

Šaltiniai:

www.wikipedia.org/