Dryžių piliakalnis arba Saldutiškės piliakalnis (A913) – piliakalnis Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Dryžių kaimo kapinaičių, 350 m į šiaurę nuo geležinkelio Utena-Švenčionys, 250 m į pietus nuo plento Utena-Švenčionėliai. Piliakalnis - pailga kalva, kurią supa pelkėtos daubos. Šlaitai statūs, 8–14 m aukščio. Aikštelė ovali, 56 x 34 m dydžio, yra kultūrinio sluoksnio žymių. Jos rytiniame gale, manoma, buvo pylimas, ariant išskleistas. Piliakalnio rytiniame ir vakariniame šlaite, 2–3 m žemiau aikštelės, yra 34 m pločio ir 28 m ilgio terasos. Piliakalnio šiaurinėje ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų.
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1958 m. ir 1970 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Rasta lipdytos brūkšniuotu paviršiumi keramikos, geležies gargažė. Piliakalnis naudotas I tūkstantmečio pirmoje pusėje. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

paminkas karo aukomsPaminklas karo aukoms Saldutiškio miestelio aikštėje, pastatytas 1996 m.

Autorius V.Juzėnas

 

 

 

 

 

 

paminklas nepriklausomybeiPaminklas Lietuvos valstybės nepriklausomybės dešimtmečiui atminti Saldutiškyje pastatytas 1928 m.

 

 

 

 

 

 

 

 

Vilko muziejusIndubakių kaime, Saldutiškio seniūnijoje, Utenos rajone, sodyboje, kur Petras Abukevičius (1928-1997) – lietuvių kino režisierius, operatorius, sukūręs apie 50 dokumentinių, mokslo populiarinimo filmų, iš jų 30 gamtos tematika, dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir kūrė paskutinį filmą apie vilkus, įsteigta memorialinė sodyba-muziejus. Jame įrengta ekspozicija, supažindinanti su žymaus dokumentinio  kino menininko darbais ir kūryba. Muziejuje daug dokumentinės medžiagos, nuotraukų, asmeninių Petro Abukevičiaus daiktų. 2003 m. sodyboje buvo surengtas skulptūros simpoziumas, kurio metu iš medžio sukurti darbai gamtos ir ekologine tematika papuošė aplinką. Skulptūrų parkas nuolat pasipildo naujais kūriniais. 2004 m. pradėta rengti vilkų apsaugos ekspozicija - Vilkų seklyčia, kurioje lankytojai gali pasigrožėti vilkų atvaizdais, pasiklausyti vilkų „dainavimo". Ši ekspozicija įrengta, stengiantis pakeisti stereotipines nuostatas apie vilkus, rūpinantis šių gyvūnų išlikimu.  

Vilko muziejuje Indubakiuose nuo 2005 m. organizuojamas kino ir fotografijos forumas „Gamtos dienos", suburiantis filmuojančius ir fotografuojančius jaunus žmones. Žinomi menininkai pasakoja forumo dalyviams apie vaizdo meno kūrimo paslaptis, supažindina su vaizdo montavimu, moko kurti filmus. 

„Vilkai, kaip ir visi žvėrys, kaip ir medžiai, kaip ir žuvys, paukščiai (o gal ir daiktai) jaučia mūsų mintis ir žino: kas su šautuvu ateina, kas su kamera, kas jų nekęsdamas, o kas mylėdamas". (P. Abukevičius)

Daugiau informacijos apie Vilko muziejų >>>

PA036355Saldutiškio dvaras, esantis Saldutiškio miestelio centre, žinomas jau nuo XVIII a. pabaigos. Jį valdė Jaloveckiai. Trinkūnų kaimo kapinaitėse palaidotas  dvaro įkūrėjas Antanas Jaloveckis (1772–1852). 1890 m. dvarui priklausė Antalamėstės, Krivasalio, Plaučiškių, Trinkūnų, Pakievenio, Pavyžinčio, Varniškių, Vilkolakių kaimai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras priklausė karo inžinieriui Boleslovui Jaloveckiui, kuris pastatė klasicistinio stiliaus dvaro rūmus su ūkio pastatais, užveisė didelį parką, sodą ir gėlynus, keletą miško kvartalų užsodino maumedžiais. Saldutiškio gyvenvietė pradėjo augti 1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys–Švenčionėliai, kurio tiesimui vadovavo generolas Boleslovas Jaloveckis, dvaro įkūrėjo Antano anūkas. Tada tarp siaurojo geležinkelio stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, pasodinta tuopų. Boleslovas Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų, buvo carinės Rusijos Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais.

Read more ...

Senosios neveikiančios kapinės (vadinamos Dvaro kalno) Saldutiškio miestelyje. Užima 0,02 ha plotą. Palaidoti rusų kariai, žuvę 1941–1945 metais, žydų tautybės asmenys, nužudyti II Pasaulinio karo metais žydų genocido metu Saldutiškyje ir jo apylinkėse, kitos antrojo pasaulinio karo aukos.

Arvydo Mitalo nuotraukos

Saldutiškio bažnyčia1923 m. kanauninkas Juozapas Kukta, 1922–1926 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio pavedimu valdęs Lietuvoje likusią Vilniaus vyskupijos dalį, įkūrė Saldutiškio parapiją. 1924 m. į Saldutiškį dirbti paskirtas iš Rusijos grįžęs klebonas Stanislovas ŠvėgždaBažnyčia įrengiama buvusiame dvaro ūkiniame pastate 1925 - 1928 m. ant jo akmenų mūro sienų surenčiama medinė bažnyčios dalis. Parapijos steigimu ir bažnyčios statyba rūpinasi ūkininkai Pelėda, V. Nasevičius, V. Stundžia, mokytojas J. Janonis.

Žemės reformos komisija mūrinius Saldutiškio dvaro rūmus perdavė parapijai, juose įsikūrė klebonija. Bažnyčia pastatyta ant buvusio dvaro svirno pamatų, ant jų surentus medinę dalį su bokštais 1925–1928 m. 1938 m. vyskupas Juozapas Kukta Saldutiškio parapiją perdavė vienuoliams saleziečiams. Parapijos administratoriumi buvo paskirtas kunigas Juozapas Gustas (1906–1958), po Antrojo pasaulinio karo bolševikų suimtas, mirė Krasnojarsko srityje. Jam trumpą laiką talkininkavo kunigas J. Žemaitis (1938-1940 m. buvo vikaras). Vėliau darbavosi salezietis kunigas Juozas Frainas, bolševikų okupacijos buvo suimtas už antitarybinę veiklą ir 1949 m. ištremtas į Sibirą.

Read more ...

Joomla templates by a4joomla