Kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys. Gimė 1845 m. spalio 13 d. Kirdeikių k., Saldutiškio a., Utenos r. Mirė 1897 m. rugsėjo 27 d. Varšuvoje. Ten ir palaidotas. Kapas nežinomas. Kilęs iš valstiečių šeimos. Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. 1876 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1877–1878 m. studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet dėl ligos iš jos išstojo. Akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais bendraminčiais Petru Kriaučiūnu ir Kazimieru Jauniumi. Jau mokydamasis seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo "Aušroje" ir kituose leidiniuose.
1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti.
Dirbo vikaru Želudke (Lydos aps., Gudija), Žiežmariuose, Vidiškėse. Nuo 1883 m. Kietaviškių, 1884–1893 m. – Valkininkų klebonas. Žiežmariuose buvo įsirengęs pogrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose Vilnijos parapijose. Dirbdamas Vilnijos parapijose buvo aktyvus švietėjas, lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. Valkininkai tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje.
1891 m. pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Per tardymus žandarai išaiškino nemažai Valkininkų apylinkės knygnešių. Vilniaus generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į Gardino vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti. 1893 m. pradžioje perkeltas eiliniu vikaru į Giedraičius, o metų pabaigoje – į Bagaslaviškį jau kaip altarista, nes nesutarė su Giedraičių klebonu lenkomanu J. Pikturna. 1897 m. vasarą išvyko gydyti akmenligės į Varšuvą ir čia tų pačių metų rudenį mirė.
Gimtasis Silvestro Gimžausko namas, perkeltas į Rumšiškių muziejų. Kunigo, lietuvybės puoselėtojo Silvestro Gimžausko atminimui 1988 m. Kirdeikiuose pastatytas skulptoriaus S. Karanausko koplytstulpis, kryžius stogastulpis Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, kenotafas (su mediniu kryžiumi) Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje (pastatytas 2013 m.), stogastulpis prie Kietaviškių mokyklos.
Silvestro Gimžausko pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Šaltiniai: